2010 m. birželis 25 d.

Iš vaisių atpažinsite...

Jėzus bylojo savo mokiniams:

„Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali pasiskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?! Juk geras medis duoda gerus vaisius, o netikęs medis – blogus. Geras medis negali duoti blogų vaisių, o netikęs gerų.

Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį. Taigi jūs pažinsite juos iš vaisių“.
(Mt 7, 15–20)

Jėzus mums šiandien kalba apie katalikybę, kurioje klesti vaikų prievartavimas bei tų prievartavimų slėpimas. Kalba mums ir apie islamą, kurio pasekėjai sprogdina žmones.
Įsiklausykite į tai, ką sako Jėzus ir nustokite sekti netikrais pranašais. Nustokite tikėti viskuo, ką jums sako - pažvelkite į vaisius.

2007 m. gegužė 30 d.

Netikėjimą pateisina Jėzus

Tada Jėzus ėmė priekaištauti miestams, kuriuose buvo padaryta daugumas jo stebuklų, kad jie neatsivertė:
„Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ar Sidone būtų įvykę tokių stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atsivertę ir atgailavę su ašutine bei pelenuose. Todėl gi sakau jums: Tyrui ir Sidonui bus lengviau teismo dieną negu jums! Ir tu, Kafarnaume,
negi būsi išaukštintas iki dangaus?
Tu nugarmėsi iki pragaro!
Jeigu Sodomoje būtų įvykę tokių stebuklų, kokių įvyko tavyje, ji stovėtų dar ir šiandien. Todėl sakau jums: Sodomos žemei bus lengviau teismo dieną negu tau“.
(Mt 11,20-24)

Jėzus pateisina skeptikus ir supranta, kad be stebuklų žmonės paprasčiausiai neturi pagrindo tikėti antgamtiniais dalykais, biblija ar Dievu. Tad jeigu nematėte Jėzaus stebuklų ir nesate krikščionis, galite nebijote, už netikėjimą jums tikrai neteks svilti krikščioniškame pragare.

2007 m. balandis 8 d.

Ar tikrai prisikėlė?

Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“.

Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato numestas drobules, tačiau į vidų nėjo.

Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato numestas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis numestą, bet suvyniotą atskirai. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių.
Supaprastatintai visa šita istorija skamba taip: dingo Jėzaus lavonas, o apie prisikėlimą Jėzus nieko nekalbėjo, nes net jo mokiniai nieko tokio nesitikėjo.

Šiais laikais medicina kartais sugeba prikelti žmones iš numirusių, o kiek ligų būtų galima išgydyti, jeigu tik būtų pakankamai lėšų.

Jei tikrai nori gera padaryti, paaukok pinigų kokiam nors fondui besirūpinančiam vėžiu sergančiais vaikais. Keleto fondų sąrašą rasi straipsnyje "Kaulų čiulpų transplantacija - lieptelis be turėklų".

Ar verta savo gyvenimo filosofiją pagrįsti prieš 2000 metų gyvenusių žmonių fantazijom? Gal. Bet geriau tiesiog imti ir daryti gerus darbus.

2007 m. kovas 8 d.

Apie netikėjimą

Jėzus kalbėjo fariziejams:
„Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis.

Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė taipogi turtuolis ir buvo palaidotas.

Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: 'Tėve, Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šioje liepsnoje'.

Abraomas atsakė: 'Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius“ tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus'.

Tas vėl tarė: 'Tai meldžiu tave, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius. Tegul juos įspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą'. Abraomas atsiliepė: 'Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!' Anas atsakė: 'Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš numirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų'. Tačiau Abraomas tarė: 'Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“.
Panašu, jog čia Evangelija nuteikinėja tikinčiuosius prieš netikinčiuosius aiškindami, jog niekas negali įtikinti netikinčio. Tačiau daugelio netikinčiųjų požiūris į tai - ne toks, kokį jiems bando primesti Evangelija. Ko gero tiksliausiai netikinčiųjų požiūrį išreiškia Aizeko Azimovo (Isaac Asimov) mintis: "Aš tikiu įrodymais. Aš tikiu stebėjimais, matavimais ir priežastingumu, patvirtintu nepriklausomų stebėtojų. Aš patikėsiu bet kuo, nesvarbu kaip neįtikėtinai ar nesąmoningai tai skambėtų, jeigu tam yra įrodymų. Tačiau kuo labiau neįtikėtinas arba nesąmoningas tas kažkas yra, tuo tvirtesnių ir konkretesnių įrodymų reikės."

2007 m. kovas 7 d.

Motyvai ir atsakomybė prieš žmogų

Prieš išvykdamas į Jeruzalę, Jėzus pasiėmė skyrium dvylika mokinių ir kelyje kalbėjo jiems: „Štai mes keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas į aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų rankas. Jie pasmerks jį mirti, atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, bet trečią dieną jis prisikels iš numirusių".

Tuomet prie Jėzaus prisiartino Zebediejaus sūnų motina kartu su savo sūnumis ir, pripuolusi prie jo kojų, norėjo kažko paprašyti.

Jėzus paklausė ją: „Ko nori?"

Toji atsakė?: „Sakyk, kad šiuodu mano sūnūs tavo karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas kairėje".

Jėzus atsakė: „Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?"

Jie atsakė:"Galime".

Tuomet jis tarė: „Mano taurę, tiesa, jūs gersite, bet sėdėti mano dešinėje ar kairėje – ne mano reikalas jums duoti; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paskirta".

Tai išgirdę, kiti dešimt mokinių supyko ant tų brolių. O Jėzus, pasivadinęs juos pas save, tarė: „Jūs žinote, kad pagonių valdovai pavergia tautas ir didikai joms viešpatauja. Jūsų tarpe neturi taip būti. Jei kas iš jūsų nori būti didesnis, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorės būti pirmas, tebūnie jūsų vergas.

Žmogaus Sūnus irgi atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkimo už daugelį".

Šiame pasakojime yra pateikiamos kelios temos:
  • Jėzus bando supeikti valdymo formas, kur valdantieji yra ne abraomiškųjų religijų atstovai.
  • Jėzus teigia, jog atėjo atiduoti išpirkimo už kitus.
  • Ir dar truputį pasakoja apie savo taurės gėrimą.
Dėl valdymo formų - kol kas politikoje vienas iš geriausių išradimų buvo religijos atskyrimas nuo valstybės. Tai bent jau šiek tiek laisvių žmonėms užtikrino.

Apie išpirkimą už kitus reikėtų pamąstyti plačiau - tiesiog šitas religijos mokymas taip dažnai žmonėms kartojamas nuo vaikystės, kad be jokių klausimų priimamas už tikėjimo tiesą. Ar iškėlei sau kada klausimų apie tai? Įprasta interpretacija yra ta, kad Jėzus mirė už mus, už mūsų nuodėmes. Dar sakoma, kad Jėzus savo mirtimi mus išlaisvino. Išlaisvino nuo ko? Mirė už ką? Už kokias nuodėmes? Jeigu kalbame apie gimtąją nuodėmę, tai aš neatsakingas už kitų žmonių veiksmus (Adomo ir Ievos) ypač, kad jie neegzistavo. Jeigu kalbame apie kitokias nuodėmes (kenkimą kitiems asmenims), tai Dievą iš šitų santykių visgi reikia išbraukti - pakenkęs kam nors atsakai ne prieš Dievą, o prieš tą kitą asmenį.

Tas pasakojimas apie taurės gėrimą išvis gali būti interpretuojamas bet kaip, tačiau panašu, jog Jėzus teigia, kad gerai elgtis reikia nesitikint už tai atpildo. O koks gi skirtumas, ko aš siekiu geru elgesiu? Ar geri darbai pasidaro blogesniais nuo to, kad juos darei tikėdamasis naudos? Aš pavyzdžiui gerus darbus darau dėl kelių priežasčių:
  • man tai įdomu, tarsi žaidimas, kurio tikslas padėti žmogui.
  • aš tikiuosi, kad padėdamas žmonėm, išugdysiu jų pasitikėjimą savimi. Natūralu, kad kai žmonės pasitiki tavimi, jie yra linkę bendradarbiauti, o tas bendradarbiavimas daro mano paties gyvenimą lengvesniu.
Trumpai tariant: religinės valstybės - blogai, mirtis už mūsų nuodėmes - neprasminga, gerų poelgių motyvai - nesvarbūs.

2007 m. kovas 6 d.

Ne vienintelis mokytojas


Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius:

„Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti.

Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmąsias kėdes sinagogose, mėgsta sveikinimus turgaus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos 'rabi'.

O jūs nesivadinkite 'rabi', nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno savo tarpe nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus.

Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“.


Kiekvienas - savo laimės kalvis. Nepamirškit, kad Jūsų vertybės kitokios nei mano, ar kitų žmonių. Vieniems rūpi papuošalai ir būti matomiems, kitiems rūpi gyventi tyliai ir niekur nesikišti. Ir tai nė kiek nereiškia, kad vienos vertybės geresnės nei kitos.

Sekti gerais pavyzdžiais ir žmones iš kurių mokotės vadinti mokytojais ar autoritetais - gražu.

Dabartiniame pasaulyje, kai visur vyrauja specializacija ir darbų pasiskirstymas daugelis gali būti mokytojais vieni kitiems. Pasidalinti informacija, pamokyti kitus to, ką žinote, pasirodyti kurioje nors srityje viršesniais - nėra blogai. Didžiavimasis savo pasiekimais - normalu. Kitų žmonių niekinimas, dėl savo pasiekimų - ne.

Ir netgi, jeigu kas nusprendžia laikyti Jėzų savo mokytoju, laikydami jį vieninteliu mokytoju (moralės srityje), klysta.

Žmogaus moralę, pasaulio supratimą lavina knygų skaitymas (pvz. rekomenduoju Orvelo knygą "1984-ieji", galų gale įvairių tautų liaudies pasakų rinkinius), o mokslininkų darbai kuo toliau tuo labiau padeda suvokti pasaulį, mūsų kilmę ir mūsų elgesį.

2007 m. kovas 5 d.

Pagalvok

Jėzus bylojo:

„Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite, ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista.

Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į glėbį. Kokiu saiku jūs seikite, tokiu jums bus atseikėta.“
Jei neteisite ir nesmerksite tų, kurie to verti, skatinsite jų akiplėšiškumą. Jeigu duosite nevertiems - skatinsite jų veltėdiškumą.

Prieš nuspręsdami, kaip elgtis, pagalvokit. Jėzus nežinojo to, ką apie konkrečią situaciją žinote jūs.

Vietoj to, kad duotumėt elgetoms pinigų - įduokite jiems informacijos apie tai, kur jie gali gauti maisto ir nakvynės. Pavyzdžiui Vilniuje yra platinamos informacinės kortelės su tokia informacija. Pasidomėkite panašiais projektais savo mieste.

Nepamirškite, kad Jūsų elgetai atiduotų pinigų labiau gali prisireikti Jums patiems, nes kai kurie elgetos per dieną susirenka daugiau, nei vidutinis dirbantis lietuvis.