Motyvai ir atsakomybė prieš žmogų

Prieš išvykdamas į Jeruzalę, Jėzus pasiėmė skyrium dvylika mokinių ir kelyje kalbėjo jiems: „Štai mes keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas į aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų rankas. Jie pasmerks jį mirti, atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, bet trečią dieną jis prisikels iš numirusių".

Tuomet prie Jėzaus prisiartino Zebediejaus sūnų motina kartu su savo sūnumis ir, pripuolusi prie jo kojų, norėjo kažko paprašyti.

Jėzus paklausė ją: „Ko nori?"

Toji atsakė?: „Sakyk, kad šiuodu mano sūnūs tavo karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas kairėje".

Jėzus atsakė: „Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?"

Jie atsakė:"Galime".

Tuomet jis tarė: „Mano taurę, tiesa, jūs gersite, bet sėdėti mano dešinėje ar kairėje – ne mano reikalas jums duoti; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paskirta".

Tai išgirdę, kiti dešimt mokinių supyko ant tų brolių. O Jėzus, pasivadinęs juos pas save, tarė: „Jūs žinote, kad pagonių valdovai pavergia tautas ir didikai joms viešpatauja. Jūsų tarpe neturi taip būti. Jei kas iš jūsų nori būti didesnis, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorės būti pirmas, tebūnie jūsų vergas.

Žmogaus Sūnus irgi atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkimo už daugelį".

Šiame pasakojime yra pateikiamos kelios temos:

• Jėzus bando supeikti valdymo formas, kur valdantieji yra ne abraomiškųjų religijų atstovai.
• Jėzus teigia, jog atėjo atiduoti išpirkimo už kitus.
  
• Ir dar truputį pasakoja apie savo taurės gėrimą.
  

Dėl valdymo formų - kol kas politikoje vienas iš geriausių išradimų buvo religijos atskyrimas nuo valstybės. Tai bent jau šiek tiek laisvių žmonėms užtikrino.

Apie išpirkimą už kitus reikėtų pamąstyti plačiau - tiesiog šitas religijos mokymas taip dažnai žmonėms kartojamas nuo vaikystės, kad be jokių klausimų priimamas už tikėjimo tiesą. Ar iškėlei sau kada klausimų apie tai? Įprasta interpretacija yra ta, kad Jėzus mirė už mus, už mūsų nuodėmes. Dar sakoma, kad Jėzus savo mirtimi mus išlaisvino. Išlaisvino nuo ko? Mirė už ką? Už kokias nuodėmes? Jeigu kalbame apie gimtąją nuodėmę, tai aš neatsakingas už kitų žmonių veiksmus (Adomo ir Ievos) ypač, kad jie neegzistavo. Jeigu kalbame apie kitokias nuodėmes (kenkimą kitiems asmenims), tai Dievą iš šitų santykių visgi reikia išbraukti - pakenkęs kam nors atsakai ne prieš Dievą, o prieš tą kitą asmenį.

Tas pasakojimas apie taurės gėrimą išvis gali būti interpretuojamas bet kaip, tačiau panašu, jog Jėzus teigia, kad gerai elgtis reikia nesitikint už tai atpildo. O koks gi skirtumas, ko aš siekiu geru elgesiu? Ar geri darbai pasidaro blogesniais nuo to, kad juos darei tikėdamasis naudos? Aš pavyzdžiui gerus darbus darau dėl kelių priežasčių:

• man tai įdomu, tarsi žaidimas, kurio tikslas padėti žmogui.
  
• aš tikiuosi, kad padėdamas žmonėm, išugdysiu jų pasitikėjimą savimi. Natūralu, kad kai žmonės pasitiki tavimi, jie yra linkę bendradarbiauti, o tas bendradarbiavimas daro mano paties gyvenimą lengvesniu.

Trumpai tariant: religinės valstybės - blogai, mirtis už mūsų nuodėmes - neprasminga, gerų poelgių motyvai - nesvarbūs.